Felix Ackermann esė knygos „Labai blogai arba liuks“ pristatymas
2018/10/26

M. Mažvydo bibliotekoje


Dalyvavo autorius Felix Ackermann, ekonomistė Ingrida Šimonytė, istorikas ir knygos vertėjas Nerijus Šepetys


-----------


Cituojame Mažvydo Karaliaus tekstą portale 15min.lt: 


Vokiškai nuskambėjęs pasakojimas akimirksniu nutildė bruzdančią publiką. Tai buvo istoriko ir antropologo iš Vokietijos Felixo Ackermanno balsas, skleidžiantis sąmojus ir knygos „Labai blogai arba liuks“ eilutes. Šis balsas penktadienio vakarą ne kartą prajuokino sausakimšai Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje susirinkusią publiką, kur vyko šios knygos pristatymas ir susitikimas su autoriumi. 


Juoktis susirinkusiems buvo iš ko – leidyklos „Lapas“ išleistoje knygoje, kurią į lietuvių kalbą vertė Nerijus Šepetys, atskleidžiamas Lietuvoje gyvenusio vokiečio žvilgsnis į mus, lietuvius. O šis žvilgsnis – ir komiškas, ir kartu verčiantis susimąstyti. 


„Apie Lietuvą autorius pasakoja kaip nepaprastai įdėmus ir sąžiningas jos gyvenimo stebėtojas, atvykęs čia iš išorės, bet matantis ir suprantantis jos rūpesčius ir problemas iš vidaus. Siūlydamas gyvenimiškai autentišką, taikliai reflektuojantį ir literatūriškai įtaigų šiuolaikinės Lietuvos portretą autorius klausia skaitytojo: kaipgi čia yra – viskas labai blogai ar vis dėlto – liuks?“, – rašoma šios knygos anotacijoje. 


Tad kaip yra iš tikrųjų? 


Seimo narė Ingrida Šimonytė, kuri knygos pristatyme atliko skaitytojos vaidmenį, akcentavo, kad šis kūrinys gali kai kuriuos lietuvius supykdyti, nes autoriaus žvilgsnis į mus kartais gali būti nemalonus, mat mes patys nesugebame atsipalaiduoti ir pažvelgti į save iš šalies. Parlamentarė prisipažino, kad ir pati knygoje atrado tokių dalykų, kurie ją suerzino. 


„Bet man labai patiko to lauko, kuriame esame mes, matymas. Tas žvilgsnis, kaip mes atrodome ką tik atvykusio žmogaus akimis, labai taiklus“, – kalbėjo ji. 


Tiesa, dar knygos pristatymo pradžioje vertėjas N.Šepetys akcentavo, kad I.Šimonytė į knygos pristatymą buvo pakviesta dar nežinant jos sprendimo dalyvauti „konservatorių“ partijos rengiamuose atviruose partijos kandidato į prezidentus rinkimuose. 


NEEILINIS PASAKOJIMAS

Knygos vertėjimo teigimu, per pastarąjį šimtą metų mes, regis, neturėjome tokios kitos knygos, taip pasakojančios apie Lietuvą. „Jis (knygos autorius) nežiūri tik į fasadus, jis užeina ir į kiemą, su žmonėmis pakalba. Tačiau jis turi ir kitą žvilgsnį – susipažįsta su žmonėmis, turi čia draugų, galbūt daugiau, nei bet kuris iš mūsų. Ir tas žvilgsnis, nors knyga parašyta vokiečių rašytojo, atrodo, kad reikalingesnis ir svarbesnis lietuviui norint išgyventi tiesos akimirkas. Tiesos, kuri nebūtinai bus tikrovės atspindys“, – apie F.Ackermanną ir jo knygą pasakojo N.Šepetys. 


Jis šypsodamasis pateikė knygos autoriaus įžvalgą apie lietuvių darbštumą: „Mes visi žinome, kokie esame darbštūs, o Felixas sako, kad lietuviai atėję į tą vietą, kurioje turėtų dirbti, pradeda gerti kavą ir tai daro dvidešimt kartų per dieną, o tada kalba telefonu. Šis pasaulis nedaug vietos darbui palieka. Kai tuo metu atvyksta žmogus i6 kitur ir nori dirbti, o aplink visi kavą geria“, – akcentavo vertėjas pridurdamas, kad knygoje jam labiausiai patiko šie antropologiniai pastebėjimai. 


PRASTAS VAIRUOTOJAS KAPSULĖJE

Knygos autorius F.Ackermannas, kuris Lietuvoje praleido penkerius metus ir kalba lietuviškai, sako, kad knyga gimė iš patirties dirbant Europos humanitariniame universitete. „Kitas dalykas, aš norėjau vokiečiams parodyti, kad tai, kas vyksta, pavyzdžiui, su Krymu, svarbu visoje Europos Sąjungoje – ir Lietuvoje. Tai buvo mano motyvacija pasakyti tai vokiečių skaitytojams“, – pasakojo autorius. 


Pasak jo, jis tiesiog privalėjo užrašyti ir papasakoti apie kunigaikščius, pasiruošimą Lietuvos 100-mečio minėjimui, apie gražų Vilniaus senamiestį. Knygoje paliečiamos ir tokios temos kaip Holokaustas, apie kurį Lietuvoje vis dar vengiama garsiai kalbėti. Tuo tarpu pats knygos autorius pabrėžia, kad be šio žvilgsnio į mūsų istoriją jis vertina ir dalykus, kurių mes, lietuviai, nesugebame įvertinti. 


Kaip sakė F.Ackermannas, knyga pavadinta „Labai blogai arba liuks“ ne dėl to, kad Lietuvoje viskas blogai, o dėl to, kad jis tiesiog prastai vairuoja automobilį. 


Būtent Lietuvoje F.Ackermannas ruošėsi vairavimo egzaminui. 


„Pirma mano instruktoriaus profesija buvo policininkas, o kai jis mane mokė vairuoti, nuolat šaukdavo: „Labai blogai“, – visus prajuokino autorius iš Vokietijos. 


Pasak jo, tik išvykstant iš Lietuvos, kur liko pažįstami ir draugai, F.Ackermannas suprato, kaip visgi Lietuvoje buvo gera gyventi. „Mūsų šeimai čia buvo labai gerai, esu jums labai dėkingas už draugystę, kaimynystę“, – kalbėjo rašytojas. 


Kalbėdamas apie savo vairavimo instruktorių, F.Ackermannas pateikė metaforą, kaip, jo akimis, gyvename mes, lietuviai. 


„Mano instruktorius mane mokė, kad automobilis – tai kapsulė, pėstieji neegzistuoja, o dviratininkų iš viso neturėtų būti. Taip mes ir važinėdavome. Ir aš po to pamačiau, kodėl tiek daug kamščių pas jus – visi automobiliuose sėdi po vieną. Šis pavyzdys tinka ir visuomenei – jei nepatinka, kas vyksta vienoje kapsulėje, eik iš čia – tave išveja kitur“, – svarstė F.Ackermannas. 


Jis šypsodamasis dalijosi mintimis, kad Lietuva kaip šalis taip pat yra tarsi kapsulė. O norėdamas iliustruoti savo vairavimo instruktorių, kuris kartu netiesiogiai padėjo ir mokytis lietuvių kalbos vairavimo pamokų metų, F.Ackermannas visus susirinkusiuosius prajuokino skaitydamas knygos ištraukas. 


Jis prisipažino, kad knygoje sutikti galima ne tik jo kolegas iš universitetų Lietuvoje, bet ir kitus žmones, su kuriais jam teko susipažinti mūsų šalyje. Pavyzdžiui, jau minėtu vairavimo instruktoriumi ar siuvėju, dirbančiu Gedimino prospekte. Tiesa, visų realybėje egzistuojančių žmonių vardai knygoje – pakeisti.



Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/vokiecio-felixo-ackermanno-knygoje-zvilgsnis-i-liet...


-----------


Renginio nuotraukos Vygaudo Juozaičio iš M. Mažvydo bibliotekos archyvo



pirkiniai (0)