Lietuvoje pristatome per 1–3 d.d. — we ship worldwide — English version coming soon

Strelka Belka

strelkabelka.lt

Atsakymai iš „Šaltinio“


Ne kartą esu išsakiusi poziciją, kad netapatinu autoriaus su kūriniu, nes mano įsitikinimu, įkvėpimo šaltinis yra ne pačiame žmoguje, todėl pastarasis geriausiu atveju laikytinas tik bendraautoriumi.

Tai tiesiogiai prieštarauja „Šaltinio“ autorės Ayn Rand pažiūroms, kurių esmė – antgamtiškumo neigimas, visą ką kildinant grynai iš žmogiškos prigimties ir kartu ją pastatant aukščiau visko. Vis dėlto šios  agnostinės (ar net ateistinės) autorės pažiūros stovi ant labai slankaus pagrindo, nes ji vartoja daugybę abstrakčių dvasinių sąvokų, tokių kaip „siela“, “dvasia“, „šaltinis“, jų nepaaiškindama arba paaiškindama taip paviršutiniškai, kad po jomis nesunku pasikasti. Tai iš esmės palieka laisvę skaitytojui jas interpretuoti savoje koordinačių sistemoje. 

Žinoma, A.Rand stengiasi „sielą“ tapatinti su psichika, tačiau joks autoriumi besijaučiantis bendraautorius nėra gudresnis už Šaltinį ir Vyriausiąjį Redaktorių, kursai greta genialumo yra ir didis šposininkas.

Galbūt todėl knyga yra absoliučiai paradoksali. Ji pritrenkia serialo scenarijumi ir intelektualia kalba, kuri man reiškia ne nuobodų teorinį postringavimą, bet išgrynintą kalbėjimą apie esmes, kuris, mano supratimu, turėtų būti ne proginis tortas, o duona kasdieninė.

Bet tai ne psichologinė drama, nes joje veikia ne žmonės, o žmonių pavidalo mitiniai veikėjai – pusdieviai, kurių interesai kyla ne iš psichologinio determinizmo (kurio, beje, autorė ir nepripažino), o iš idėjų lauko. Ir tame lauke užprogramuotas klasikinis konfliktas tarp grynojo principo ir naudos – dėl to knygoje stebime ryškius kūrėjo ir valdovo, kario ir prekeivio mentaliteto susidūrimus.

Kai kas šį romaną laiko perdėm prieštaringu ar nenuosekliu, nes jame sąmoningai sukryžminta pažiūrų ir elgesio moralė, gaunant hibridus, kurių strategijos, manipuliuojant sistema ar ją sabotuojant, pranoksta stereotipinius įsitikinimus. Netgi į demoniškų herojų lūpas autorė įdeda tokių minčių, kurias apsišvietęs žmogus laikys vertomis dėmesio ir netgi įtikinamomis.

Veikėjų paveikslai apskritai primena veidrodžio atspindį veidrodyje, ir skaitant atrodo, kad autorė gale knygos išdurs, parodydama dar vieną atspindžio atspindį. Na, bet taip nenutiko, ir sakyčiau, kad  nuo 500 psl. tas angažuotas programiškumas tapo kiek įkyrus, tačiau tai iki maksimumo pripildo veikėjų pažiūrų rinkinius medžiaga, verta išsamesnių diskusijų.

Centrine knygos tema galima laikyti kūrėjo prigimtį, suvedamą į absoliutų egoizmą. A.Rand idealųjį egoizmą traktuoja ne kaip polinkį į valdžią, t.y. kitų pasitelkimą savanaudiškiems tikslams, o kaip teisę į saviraišką – autentišką, vientisą, neįsiskolintą būtį, paremtą idėjiniais principais, nekintančiais priklausomai nuo naudos. Tai beveik hamletiškas klausimas – būti ar atrodyti?

„Absoliutus egoistas ne tas, kuris aukoja kitus. Tai žmogus, kuris yra aukščiau poreikio naudotis kitais. (…) Tikro savanaudžio nedomina kitų žmonių pritarimas. Jam jo nereikia. (…) Nepriklausomybė vienintelis jo žmogiškosios vertės matas. Tai, kas žmogus yra, kaip jis save kuria, o ne tai, ką jis padarė ar nepadarė kitiems. (…) Jie nėra jo gyvenimo šaltinis. Jis negyvena dėl kitų žmonių ir neprašo jų gyventi dėl jo. Tai vienintelė tarp žmonių įmanoma brolybė  vienintelė abipusės pagarbos forma“, – tokius apibrėžimus transliuoja A.Rand veikėjai.

Taigi Ayn Rand egoistas per daug autentiškas, kad atitiktų vulgarų masių skonį, kurios pačios išaugintų iš jo Hilterį ar Staliną. Iš esmės A.Rand individualistas (man šis žodis labiau tinka tam savybių rinkiniui, kurį pateikia A.Rand) pagal daugybę požymių yra A.Maslow „saviaktualizuojantis žmogus“, kurio integralumą, pasireiškiantį priešybių vienybe, „statistiniam vidurkiui“ suku perprasti, nes jo suvokimas gali aprėpti tik vieną poliariškumą.

Tuo tarpu substanciniai individai (kurių egzistencija remiasi vidiniu turiniu, o ne išorinėmis nuomonėmis) vienas kitą nesunkiai atpažįsta, nes po tariamu pasikėlimu, emociniu šaltumu, kategoriškumu išryškėja tvirta asmenybės ašis, kuriai tiesiog svetimas visų formų pataikavimas, tačiau būdingas ypatingai gilus sielos ryšys ir dosnumas „to paties lizdo paukščiams“ (turintys dvasinių žinių supras, kad lizdas čia ne atsitiktinė metafora). Knygoje išties išryškintas tas magiškas atpažinimo fenomenas, sukuriantis ypatingą rezonansą tarp tokių žmonių.

Iš knygos akivaizdu, kad toks nepriklausomas žmogus yra rakštis subinėj vidutinybėms, kurioms gyvybiškai svarbi kitų žmonių nuomonė, užpildanti vidinę tuštumą ir padedanti sudaryti su jais  padedančius gyventi aljansus  – t.y. įtvirtinančius jų vertybes kaip socialinės hierarchijos matą.

Tokius žmones A.Rand vadina gyvenančiais „dėvėtus“, ‚antrų rankų gyvenimus“: „Štai kodėl dėvėtus gyvenimus gyvenantys žmonės tokie mirtinai pavojingi. Jiems nerūpi faktai, idėjos, darbas. Jiems rūpi tik žmonės. Jie neklausia: „Ar tai tiesa?“, Jie klausia: „Ar kitiems tai tiesa?“ (Aš sakyčiau – „patinka“). Jie ne sprendžia, o kartoja. Ne daro, o apsimeta darantys. Ne kuria, bet pasirodo. Ne gabumai, bet ryšiai ir draugystės. Ne nuopelnai, bet paslaugos“.

Autorės požiūriu, tokia surogatine socialine laime besimaitinanti banda tampa itin jautri skausmui ir dėl to lengvai pasiduoda spaudimui, išduodant bazinius moralinius principus. Ir kūrėjui tokiame kontekste, kuriame individai be substancijos sudaro kritinę masę, kyla rimtų iššūkių. Spaudimas, kurį patiria kūrėjas, susidurdamas su visuotiniu nesupratimu ar net panieka (tas, kuris nesupranta, nesijaučia per menkai išsilavinęs; jis dažnai įsitikinęs, kad tai tiesiog yra nesąmonė) ir matydamas garbstomas, finansiškai skatinamus diletantus, kopijuotojus ir konformistus, yra sunkiai pakeliamas.

Tokį spaudimą gali atlaikyti tik principingi, tą tvirtą ašį – dvasinį atsparumą – įgiję žmonės, skausmą jaučiantys tik iki tam tikros ribos. Peržengus ją, jie tampa psichologiškai nebepažeidžiami – manipuliacija per baimę tampa nebeveiksminga.

Romano herojai nuneigia socialinės stratifikacijos apribojimus, savo elgesiu demonstruodami, kad  žema kilmė, skurdas ir disfunkcinė aplinka dvasios skleidimuisi ir sielos išlikimui visiškai netrukdo – priešingai, sunkumus jie priima kaip savo svorio kategorijai deramą iššūkį.

Ir tai, kaip ir daugybę kitų knygoje įvardytų aspektų, galima panaudoti kaip kabliuką, išardantį autorės suregztą agnostinių pažiūrų mezginį. Nes iš esmės paneigus psichologinį determinizmą, aristokratiškos dvasios ir kilmingos sielos šaltinio tektų ieškoti už vienintelio fizinio gyvenimo ribų.

Tačiau atmetusi dvasinius argumentus, autorė altruizmą traktuoja kaip socialinę ideologiją, kurios prievartinis pobūdis maskuojamas manipuliacijomis: „Tai, kas daroma dėl gėrio, meilės vardu, nėra prievarta. Tik nežinau, kaip priversti šią šalį tai suprasti. (…) Noriu priversti visus gyventi dėl visų. Tegul visi aukojasi ir nė vienas neklesti. Tegul visi kenčia ir niekas nesidžiaugia. Tegul sustoja progresas. Te viskas sustingsta ir užpelkėja. Stingulys – tai lygybė. Visi paklus visų valiai. Visuotinė vergija, net be vieno vienintelio save gerbiančio vergvaldžio. Vergavimas vergijai. Didžiulis ratas – ir visiška lygybė. Ateities pasaulis“, – pasisako vienas iš „Šaltinio“ demonų.

Ir, sekant šiuo požiūriu, visa tai – tik valdoma utopija, nes altruizmo idealas yra nepasiekiamas: „Tam priešinasi visi gyvybiniai žmogaus instinktai. Kadangi aukščiausiais idealas tampa jam neapsiekiamas, žmogus pamažu atsisako visų idealų ir siekių, atsisako asmeninės vertės jausmo. Jis jaučiasi privaląs skelbti kitiems tai, ko pats nesugeba padaryti. Bet niekas negali būti pusiau geras ar iš dalies sąžiningas. O kam saugoti tai, kas sugadinta, apipuvę?“.

Tai yra pažiūros, kurios autorei pelno daugiausia kritikos. Tačiau, reikia įvertinti laikmetį, kuriuo knyga buvo parašyta: pirmiausia tai antitezė komunistinių tezių įsigalėjimui toje pasaulio dalyje, iš kurios autorė į JAV ir atvyko. Netgi atmetus visuomeninį planą, individualiame gyvenime per prievartą diegiant altruistinius idealus, kas prilygsta kryžiuočių krikščioniškoms misijoms, išsivysto smarki alerginė, o kartais ir autoimuninė reakcija, kuomet individo savastis ima kenkti pati sau.

Taigi mazochizmo atsisakymas nėra automatinis sadizmo pasirinkimas. O tai reiškia, kad kiekvienas reiškinys, kaip ir kiekviena lazda, turi antrą galą – kraštutinę, toksišką savo versiją. Žmogiškoji parodomojo altruizmo/kolektyvizmo versija gali būti tokia pat žalinga kaip besąlygiškas egoizmas/individualizmas, ypač, jei iš individualaus lygmens tai pereina į valdžios lygmenį, kuri automatiškai pasitelkia prievartą.

Taigi iš esmės abu poliariškumai turi savų privalumų ir trūkumų, todėl vieno iš jų pasirinkimas kaip moralinio standarto griauna pusiausvyrą, kuri yra pamatinis būties principas. Todėl pirmoji reakcija susidūrus su vertybine priešprieša turėtų būti ne „pagydyk“, o „nepakenk“.

Tuo tarpu psichologiniu požiūriu, drąsa būti savimi ir kartu tolerancija kitiems negali išaugti iš nieko kito, tik gebėjimo susicentruoti savo viduje ir integruoti poliariškumus (ne tik idealą, bet ir šešėlį)

„Prieš ištariant „Aš tave myliu“, reikia išmokti ištarti „Aš“ (…)“. Negali ištarti „taip“, neištardamas „aš“. Patvirtinimo nebūna be patvirtintojo. Šiuo požiūriu viskas, kam skiri savo meilę, yra tavo“ – tokias mintis išsako knygų herojai.

Ne su visomis mintimis galima 100% be išlygų sutikti – kai kurias galima perprasti ir interpretuoti tik turint pakankamą dvasinių žinių bagažą, tačiau dar nėra buvę tokios grožinės knygos, iš kurios aš būčiau patyrusi tiek rezonanso ir pasidaryčiau 9 puslapių konspektą.

Šįkart į galvą lenda ir sena mano idėja – „Neįvykę dialogai“ (garsių autorių, kurie galbūt prasilenkė laike) priešingų idėjų sugretinimas. Ir jei tokį daryčiau, tai Ayn Rand pašnekovė būtų Simone Weil.