Atnaujintas ŠMC
Liepos 25 d. po trejų metų atnaujinimo ir kapitalinio remonto darbų atidaryta vilnietiško modernizmo architektūros ikona – Šiuolaikinio meno centras. 1967 m. baigtas statyti Vytauto Edmundo Čekanausko projektas yra etaloninis pavyzdys, kaip modernizmas gerbia istorinę aplinką. Visiems architektams žinoma perspektyva iš Rotušės aikštės galo, kuomet per stiklinį pastato antro aukšto holą persimato Visų Šventųjų bažnyčia. Vėliau pastatas rekonstruotas paties autoriaus 1984 m., o 2006 m. pokyčių įnešė įgyvendintas Valdo Ozarinsko ilgalaikis meninis-architektūrinis projektas „Emisija“. Naujausios rekonstrukcijos autoriai Marina ir Audrius Bučai siekė pabrėžti skaidrumą ir permatomumą. Didžiausia jų darbo dalis matoma ŠMC fojė, kurios tikslas, anot Audriaus Bučo, buvo „sukurti naują įvaizdį, kartu išlaikyti, atkurti, paženklinti pradinius architektūrinius sprendinius, bei išsaugoti kai ką jutiminio ir materialaus iš dabartinio interjero.“ (Iš vidinių ŠMC dokumentų).
ŠMC atsinaujinimą galima vėl bus apžiūrėti nuo rugsėjo 6 d., kuomet bus atidaroma 15-oji Baltijos trienalė. Tuomet lauksime ir išsamesnių kolegų įspūdžių apie šio tiek architektūriškai, tiek kultūriškai labai reikšmingo pastato naują etapą.
Ū.A.
© Aistė Rakauskaitė
Privačios iniciatyvos senajai Klaipėdai
Buvusi senoji Klaipėdos dujų saugykla virto senovinių automobilių muziejumi Memel Automuseum. Architektai – Altitudes, Gerda Antanaitytė ir Andrius Laurinaitis.
Apsidžiaugiau, kad vis dar amžinai potencialioje Klaipėdoje įvyko vis dar retas privačios iniciatyvos veiksmas – griūvančios senosios Klaipėdos dujų saugyklos transformacija. Bičiulė architektė Gerda pasakojo, kad aštuonkampė aukšta industrinė erdvė ilgą laiką buvo apleista, joje plaukiojo antys, o miestiečiai stebėjo, kaip įspūdingas istorinis pastatas nyksta. Pastatą įsigijo klaipėdietis Augustinas Jankevičius ir ėmėsi jį tvarkyti. Tvarkybos projektą ruošė Juozapas ir Irena Tilvikai, kuriuo buvo išvalyta ir atstatyta vidinė erdvė, o vidaus erdvę kūrę architektai joje įtaisė metalinę gugenheimišką radialiai kylančią spiralę.
Gilma Teodora Gylytė, architektė
Liuteronų sodo perspektyva nuo Tauro kalno. © Ieva Butkutė
Liuteronų sodas
Po ilgiau nei trejus metus trukusių ir pusmetį vėlavusių darbų atsiveria dar viena nesugadinta ir mažosios architektūros elementais žavinti viešoji erdvė centrinėje Vilniaus dalyje – Liuteronų sodas, kurią sukūrė ID Vilnius architektai. Tai buvusios XIX a. evangelikų kapinės, uždarytos, kai sovietmečiu buvo suplanuotos Profsąjungų rūmų statybos. Dabar atnaujintas ir pagarbiai istorinius sluoksnius žymintis, memorialinį charakterį išsaugojęs parkas-sodas atveria panoraminį vaizdą į planuojamą Tautos namų teritoriją, kurioje taip pat vyksta miesto metamorfozės procesai.
Realizacija minimaliomis priemonėmis – dominuojantis kalvelių ir įžemintų takų motyvas, išsaugotas ir neperkrautas esamas kraštovaizdis, minimalistiniai mažosios architektūros elementai – byloja, kad ši viešoji erdvė nėra tipinis kičo pavyzdys, kaip kad nutiko su Reformatų skveru. O puiki ir dar Tautos namų neblokuojama nuo Tauro kalno atsiverianti panorama skatina vasarojančius Vilniuje saulėlydžius pasitikti būtent čia.
Ieva Butkutė, architektūros redaktorė
Laikina sporto infrastruktūra Paryžiaus Konkordijos aikštėje. Nuotraukos šaltinis: olympics.com
Olimpiada ir sporto infrastruktūra
2024 m. paskutinio vasaros mėnesio pradžia žymima svarbiausiu įvykiu sporto pasaulyje – olimpinėmis žaidynėmis, kurios šiemet vyksta Paryžiuje. Tokio masto renginiai turi nemažai įtakos, susijusios su miesto vystymusi bei architektūros planavimu.
Pagrindinis Paryžiaus pasiektas tikslas – statyti kuo mažiau naujos infrastruktūros ir maksimaliai pritaikyti esamą, rekonstruoti seną arba įrengti laikiną (šie objektai sudaro net 95 procentus visos infrastruktūros!). Štai Versalio rūmų sodas tapo fechtavimo, tekvondo bei šiuolaikinės penkiakovės varžybų aikštele. Paplūdimio tinklinio varžybos vyksta laikinoje atviroje aikštėje greta Eifelio bokšto. Regbio stadione įrengtas laikinas baseinas, o Konkordijos aikštėje konceptualiai urbanistiškai įkurdintas gatvės sportas. Čia vyksta 3×3 krepšinio, riedlenčių, BMX sporto varžybos. Pasitelkiant laikinas konstrukcijas įrengtos ir stebėjimo vietos žiūrovams. Daugiau apie laikinus, esamus objektus galima skaityti čia.
Į penkis procentus sukurtos naujos infrastruktūros patenka vienas sporto paskirties pastatas – Vandens sporto centras ir olimpinis kaimelis. Visi šie objektai įkurti atokiau nuo miesto centro, todėl svarbu pabrėžti, jog investicijos skurdesniuose rajonuose ne tik prisideda prie ekonomikos augimo, bet ir skatina gentrifikaciją bei daro įtaką vietos tapatumui.
Tuo tarpu Lietuvoje sporto infrastruktūros vis dar trūksta, todėl džiugu, kad atsiranda naujų pastatų. Štai vasaros pradžioje pasirašyta Žirmūnų irklavimo bazės projektavimo sutartis, Kaune baigiamas statyti lengvosios atletikos maniežas, Klaipėdoje įsibėgėja ledo arenos projektavimas, o Varėna atnaujina sporto centrą. Kol mažesnio mastelio projektai Lietuvoje palaipsniui vystomi, štai nacionalinio stadiono Vilniuje projektas ir statybos darbai jau nebe pirmą kartą yra atidedami, o šis objektas niekaip negali nusiimti valstybės masto kultūros politikos skaudulio etiketės. Taigi, kol Paryžius laikosi nestatymo politikos, Vilnius niekaip negali realizuoti erdvės, kurioje galėtų įvykti jei ne olimpiada, tai bent Europos lengvosios atletikos čempionatas.
I.B.
The Line statybų fotofiksacija. Šaltinis Design Boom
Verslo konsultantų architektūra
Kartais projektai būna tokie idiotiški, kad lauki kiekvienos naujienos. Praėjo jau septyneri metai nuo didžiausios Saudo Arabijos architektūrinės iniciatyvos ir 3 kurso studento aštuoneto verto darbo – NEOM projekto – pradžios. Šiemet pagal planus turi būti baigta pirma projekto zona – Sindalah sala su teniso kortais ir prabangiais viešbučiais. The Line – garsiausias NEOM projektas – irgi sparčiai juda. Tai 500 m aukščio, 200 m pločio ir 170 km ilgio miestas-pastatas. Dykumoje jau matomi tiesios linijos kontūrai. Miesto forma užtikrina, kad gyventojai visuomet būtų didžiausiu atstumu nuo bet kurio kito taško. Įdomiausia, kad šalia stovintis statybininkų miestelis yra apskritos formos, artimesnis tradiciniam miestui, nes, matyt, taip tiesiog efektyviau... Apie šį projektą vėl prisiminiau, kai pamačiau Good Work reportažą. Pasirodo, projekte yra svarstoma apie šviečiantį smėlį, dirbtinį mėnulį, holograminius mokytojus, išmaniąsias dulkes ir... robotus dinozaurus. Net ir prasčiausią dirbtinį intelektą žeidžiančių idėjų autoriai yra verslo konsultantai – Boston Consulting Group, McKinsey & Co. ir Oliver Wyman. Miestus anksčiau projektavo architektai ir urbanistai, vėliau buvo technologijų kompanijų etapas, o dabar turim tiesiog verslo konsultantus. Siūlau pažiūrėti Good Work pasakojimą ir pamatyti, kas nutinka, kai kažkas pokštą priima už gryną pinigą (500 milijardus dolerių).
Andrius Ropolas, architektas
Launagių teritorijos koncepcijos brėžinys, sukurtas studijos MMAP
Konkursas „Launagiai“
Liepos mėnesį įvyko pirmas naujo Launagių rajono architektūrinio konkurso etapas, organizuotas Darnu Group, skirtas dviem gyvenamiesiems rajonams ir verslo, paslaugų kvartalui. Tai pirmasis tokio masto projektas Vilniuje, kurio tikslas – sukurti naują Vilniaus rajoną, savo dydžiu ir įvairove prilygstantį miesteliui. Daugelyje konkursinių darbų pastatai formuoja perimetrą greta gatvių, tačiau vidinių kvartalų struktūroje numatomas laisvo plano užstatymas labiau koduoja priemiesčio rajonus nei norimą sukurti miestelio jausmą. Nepaisant to, konkurso laimėtojai Fragment architektai, Aketuri architektai ir Architektūros kūrybinė grupė (AKG) sukūrė aukštos kokybės architektūrą bei viešąsias erdves.
Atsižvelgiant į konkurso užduotį, prioritetas teiktas bendruomeniškumą skatinančiai architektūrai. Tai tapo kūrėjų atspirties tašku. Sprendimas numatyti požemines aikšteles automobiliams kvartaluose atvėrė galimybę viešųjų erdvių projektavimo prioritetui ir charakterio paieškai. Teritorija yra ne taip ir toli nuo miesto centro, todėl neturėtų būti matoma kaip miesto periferija, o formuojama kaip miesto tęsinys (mat projektuojama vieta yra 3 km atstumu nuo Vilkpėdės, vieno iš pagrindinių įvažiavimų į miestą). Šio rajono atsiradimas ne tik turės didelės reikšmės dėl strategiškos, tankiai apgyvendintos lokacijos, bet ir prisidės prie Naujininkų rajono atgaivinimo. Džiugu, jog šis projektas yra spartus žingsnis į priekį, mąstant ne apie atskirus kvartalus, o apie teritorijos visumą kaip sistemą, kuri visavertiškai įsilieja į miesto audinį.
Emilija Martinkevič, architektė
Eglė Bazaraitė skaito Jeremy Till knygą Architecture Depends. © Eglė Bazaraitė
Eglė Bazaraitė skaito
Neretai esame įpratę žvelgti į architektūrą kaip į savarankišką meną, o suprojektavus pastatą gedėti, kad jis naudojamas ne visai taip, kaip numatė jį projektavęs (-usi) architektas (-ė). Šį klausimą nagrinėti ėmėsi britų architektas, dėstytojas ir rašytojas Jeremy Till knygoje Architecture Depends. Pramaišiui šmaikščiu ir rimtu tonu svarstydamas, nuo ko visgi architektūra priklauso, autorius atkreipia dėmesį į architektūros savarankiškumo iliuziją, pademonstruodamas, kokia vis dėlto atvira yra architektūra neišvengiamoms realaus pasaulio procesų ir veikėjų įtakoms, galiausiai – tiesiog atsitiktinumams. Nors knyga ir ne nauja (pirmąkart pasirodė 2009 metais), aktualumo ji neprarado ir vis dar plačiai rekomenduojama architektūros studentams, profesionalams ir akyliems entuziastams. Tinkama skaityti ir po paplūdimio skėčiu
dr. Eglė Bazaraitė, architektūros tyrėja
|
|
|
|
|
|
|
