Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vasario 12-osios vakarą įteiktos Nacionalinės kultūros ir meno bei Jono Basanavičiaus premijos.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų diplomas ir ženklas įteiktas ir architektūros istorikei, daugybės LAPO architektūros knygų autorei ir bendraautorei Marijai Drėmaitei!
Pauliaus Peleckio / BNS foto
Mums garbė pasidalinti Marijos Drėmaitės kalba, skambėjusia įteikimo ceremonijoje.
„Man labai pasisekė. Ne todėl, kad man buvo paskirta nacionalinė premija (dėl to, žinoma, irgi nepaprastai pasisekė ir reiškiu padėką gerbiamai komisijai, tikrai turėjusiai iš ko pasirinkti). Man pasisekė dėl to, kad ši premija teikiama dar senajame stabiliajame pasaulyje, kuris, deja, sparčiai yra tiesiog mūsų akyse. Ir aš turiu omenyje ne tik geopolitiką ir karą Ukrainoje. Lietuvos kultūros bendruomenė taip pat buvo priversta išeiti į protestą. Ir tai ne kultūros srities problema – tai reakcija į netinkamą politikų veikimą. Kultūros bendruomenė išėjo ginti laisvos visuomenės ir stiprios valstybės – mes giname ne savo, o valstybės interesą. Lemtingais laikotarpiais ir kritiniais momentais būtent kultūra telkė, stiprino ir padėjo rasti kryptį.
Atsiimdama šią premiją noriu padėkoti leidyklai Lapas, pateikusiai mano kandidatūrą ir ją parėmusiam Vilniaus universitetui. Noriu padėkoti savo šeimai ir kolegoms, palaikiusiems mane kūrybinio atsitraukimo ir kūrybinės įtampos laikotarpiais. Noriu padėkoti savo seneliams, kūrusiems Vilniaus ir Kauno modernizmus; ir savo tėvams, sugebėjusiems net giliame sovietmetyje Lazdynų bute sukurti savitą architektūrinę aplinką, išsiveržusią iš sovietinės standartizacijos ir atvėrusiems mums – savo vaikams – kitus pasaulius, nei transliavo cenzūruota televizija ir radijas. Parodžiusiems, kad savo aplinką galime kurti patys.
Nes fizinė aplinka yra svarbi. Architektūros paveldas padėjo mums išlaikyti identitetą okupacijų laikotarpiais. Vilniaus barokas ir Kauno modernizmas, mūsų senamiesčiai, dvarai, miesteliai ir bažnyčios sovietų okupuotoje Lietuvoje neleido pamiršti valstybės – ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, ir Pirmosios Respublikos – ir aiškiai priminė, kad priklausome būtent Vakarų civilizacijai, o ne kitaip. Kai suvoksime ir visuotinai priimsime, kad architektūros istorija ir paveldas yra neatsiejama architektūros meno dalis – galėsime kurti dar geresnę, gražesnę, jautresnę gamtai ir tvaresnę architektūrinę aplinką – visų mūsų namus“, - kalbėjo Marija Drėmaitė.
Pauliaus Peleckio / BNS foto