Vasario 16-osios vakarą svečiams susirinkus į Kompozitorių namus pasveikinti profesorės Marijos Drėmaitės Nacionalinės kultūros ir meno premijos proga, jos kolega istorikas, bestselerių autorius Norbertas Černiauskas skaitė pagiriamąjį žodį. Dalinamės juo:
Pažinimo žiburys arba pagiriamasis žodis profesorei Marijai Drėmaitei
Ant aukšto, stataus praeities kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių. Pamatę tai kultūros istorikai, menotyrininkai ir architektūros tyrėjai ėjo prie praeities kalno, stebėjosi žiburiu, bet, negalėdami ant to kalno užlipti, negalėjo išskaityti aukso raidžių. Tirdavo, triūsdavo, atskiras raides ištyrė, bet esmės niekaip neperkąsdavo.
Pagaliau atsirado mokslininkė, kuri susirinkusiam praeities tyrėjų būriui garsiai perskaitė: „Progreso meteoras.“ Pasklido apie tai garsas po visą šalį – visur tik apie tai ir tekalbėjo. Bet niekas negalėjo gerai suprasti ir kitiems išaiškinti, ką tie žodžiai reiškia. Ištisas dienas ir naktis budėjo jaunesniųjų ir vyresniųjų tyrėjų būriai prie to praeities kalno – vieni nueidami, kiti ateidami, – ir laukė naujo, dar didesnio suvokimo, idėjų, pažinimo.
O žiburys ne tik negeso, bet vis labiau žibėjo.
Ir štai vieną kartą atėjo prie žmonių toji pati kultūros istorikė ir paklausė, ko jie čia susirinkę ir ko laukia.
Susibūrę atsakė, kad ant kalno pasirodė žiburys su nuostabiu užrašu „Progreso meteoras“, kurio jie iki galo nesupranta.
Ji tarė:
– Aš jums pamėginsiu išaiškinti. Šis „Progreso meteoras“ – tai tik tarpinė stotelė kelyje link ištiso Optimizmo – „Optimizmo architektūros“, tarpukario Kauno moderniosios architektūros, ištiso fenomeno.
– Taiklu! – nuščiuvo aplinkiniai. – Kaip mes neperpratome? Dabar žinosime.
Ir ėmėsi visi tą Optimizmą apkalbėti, juo gerėtis, bet niekaip nesugebėjo jo pačiupinėti. Iš ko gi jis padarytas?
Tyrėja juos pamokė:
– Pažinkite funkcionaliai – imkite po vieną detalę, apžiūrėkite, patirkite, junkite į prasmes, pasakojimus, idėjas. Štai Funkas, štai Švipas, štai Landsbergis, – vardijo ji atskirus progreso ir optimizmo žybsnius.
Kultūros istorikai, menotyrininkai ir architektai buvo sužavėti.
– Tai darykime ką nors su visu tuo optimizmu, – pareiškė jie.
– Gerai, susiburkime į Werkbundą ir sujunkime visa tai į vieną rimtą pasakojimą, idėją – bylą, kad Optimizmą pajustų ir pripažintų visas artimas ir tolimas pasaulis, – tarė tyrėja.
Kaip tarė, taip visi ir padarė. Šalia Progreso ir Optimizmo danguje sužibo ir UNESCO raidės. Nuo tos dienos tai tapo istoriniu Lietuvos žmonių gyvenimo paminklu. Ir vėrėsi moderniosios Lietuvos architektūros horizontai, sklido architektūros idėjos – nuo Helsinkio iki Hamburgo, nuo Palangos iki Utenos. XX a. praeities kalnas tapo žymiai pažinesnis, dirbo rankoves pasiraitoję jaunesni ir vyresni tyrėjai.
– Palaukite, o kaip Vilnius? – kažkas sušuko.
Tyrėja, profesorė, pakartojo seną tiesą:
– Mąstykime plačiai, veikime funkcionaliai, be to, trumpas kelias – ne mums. Į Vilnių važiuokime savotišku zakrętu per Varšuvą, o ne tiesiai per Elektrėnus. Sostinėje pradėkime nuo dviejų Antonių, nuo Kiakszto namo, Forkiewicziaus brėžinių ir vyniokime šį siūlų kamuolį tolyn. Čia viskas buvo ir yra daug aštriau, santūriau, funkcionaliau. Apskritai galbūt verta pamatyti ir kaip buvo, ir kaip galėjo būti, bet nebuvo, nebūtinai įvyko. Vilnius labai turtingas ne tik savo įgyvendintomis, bet ir neįgyvendintomis vizijomis, savo „buvo“, „yra“ ir „galėjo būti“ linijomis.
– O taip, – suūžė istorikų, menotyrininkų, architektų ir paveldosaugininkų būriai. – Tikrai įdomu ir sumanu. Čia jau ne kaunietiškas optimizmas, o visas vilnietiškas saudadizmas!
Po šių ir kitų minimos mokslininkės įžvalgų, tekstų ir idėjų dabar mums visiems žymiai lengviau įsivaizduoti Lietuvą – ne tik praeities, bet ir ateities, – atitarė visi. Dabar žymiai lengviau užčiuopti, apmąstyti, pasitikėti. Dabar mes galime kurti artimas ir tolimas vizijas, o ne tik svajoti, kaip gauti butą.
– Ačiū, – tarė visi profesorei Marijai Drėmaitei ir, jos įkvėpti, nuėjo dirbti darbų ar šiaip plačiai svajoti ir funkcionaliai darbuotis.
Ačiū tariame ir mes bei džiaugiamės jos pelnytu apdovanojimu.
Džiaugiamės, kad daugelį pasakojime išvardytų nutikimų ant šimtų lapų išspausdino ir pasauliui paskleidė leidykla „Lapas“.
Na, ir aš ten truputį buvau, viena akimi iš arti kai ką regėjau ir net įsikvėpiau vieną kitą idėją.
Bet čia dar ne pabaiga, tik stabtelėjimas, nuoširdus pasidžiaugimas – profesorės pažinimo žiburių perskaitymai ir pasakojimai tebesitęsia. Linkime Marijai, kuo šaunesnių idėjų, nuostabų ir atradimų.
Nuotrauka Roko Snarskio.