„Iš tiesų, visą dvidešimtojo amžiaus Vilniaus architektūros įvairovę galima pamatyti tiesiog perėjus Gedimino prospektą“, – teigia architektūros istorikė profesorė Marija Drėmaitė, kuri yra Vilniaus architektūros gido sudarytoja ir viena iš autorių. Vilniečiams ar savaitgaliui atvykstantiems į Vilnių – netradicinis knygų autorės maršrutas, besidomintiems miesto architektūra. Marija Drėmaitė siūlo patyrinėti Gedimino prospektą – gatvę, kurioje per kelis šimtus metrų atsiskleidžia visa 20-ojo amžiaus Vilniaus architektūros įvairovė.
Pirmoji stotelė – socialinio draudimo bendrovė su poliklinika ir vaistine (Gedimino pr. 27, 1937–1938 m.).
Tarpukario modernizmo šedevras – puikus lenkiško funkcionalizmo pavyzdys, sukurtas sekant kultinio XX a. architekto Le Corbusier idėjomis. Komplekso architektai – Stanisław Murczyński ir Jerzy Sołtan. Ant kolonų pakelta kampinė pastato dalis ir gelžbetoninis poliklinikos stogelis demonstruoja to meto technologines naujoves (tai tas kampas, kurį nuo grobikiško savininko įstiklinimo apsaugojo architektūrą mylinti vilniečių bendruomenė). Iki mūsų dienų išlikusi funkcinė paskirtis – pastate vis dar veikia vaistinė ir poliklinika – žavi savo tvarumu ir daugybe interjere išlikusių autentiškų detalių.
Paėjus giliau A. Jakšto gatve, galima pamatyti dar vieną autentišką buvusio komplekso detalę – gyvenamąjį namą (anuomet statytą bendrovės darbuotojams) juosiančią metalo tvorą su joje išlikusia įstaigos monograma US („Ubezpieczalnia Społeczna“).
Antroji stotelė – Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinis pastatas (Gedimino pr. 28, 1978–1985 m.).
Įstrižai kirtus sankryžą stovi ne mažiau įdomus vėlyvojo modernizmo šedevras, suprojektuotas architekto Justino Šeiboko. Amerikietišką korporacinę architektūrą primenantis balkonų juostomis banguojantis pastatas subtiliai reagavo į savo ankstesnį kaimyną – jo pirmasis aukštas taip pat buvo atviras, pakeltas ant kolonų, o įstiklintas tik daug vėliau, įrengiant ten parduotuvę. Pastato interjere gausu kokybiško monumentaliojo meno kūrinių, kuriuos galima pamatyti laiptinėje.
Trečioji stotelė – Lombardo pastatas (A. Smetonos g. 5, 1939 m.)
Paėjus šiek tiek toliau, A. Stulginskio gatve, A. Smetonos gatvės pradžioje slypi dar viena nepelnytai pamiršta tarpukario Vilniaus įdomybė. 1939 metais vilnietės architektės Irenos Zatorskos-Heilman suprojektuotas modernus Lombardo pastatas pasižymi itin lakoniška fasado architektūra – idealiai pasikartojančiu kvadratinių langų ritmu. Deja, po 2016 metų nevykėliai nauji savininkai nemokšiškai išmušė ir padidino ketvirtojo aukšto langus, taip sugadindami subtilią fasado architektūrą. Baigusi Vilniaus Stepono Batoro universitetą ir Varšuvos politechnikos mokyklą, architektė I. Zagorska-Heilman tarptautinio modernizmo idėjas pritaikė Vilniuje.
Ketvirtoji stotelė – buvęs kino teatras „Pergalė“ (dab. Pramogų bankas, Pamėnkalnio g. 7, 1952).
Priešais Lombardą suformuotoje aikštėje stūkso ir socrealizmo architektūros grynuolis, suprojektuotas italų kilmės architekto Džiovanio Rippa. Šedevru pastato tikrai nepavadinčiau, bet buvęs kino teatras „Pergalė“ vaizdžiai iliustruoja Stalino laikų architektūros polinkį į sustambintas neoklasicistines formas. Tuo metu šis didžiausias Vilniaus kino teatras turėjo simbolizuoti masinės kultūros didybę.
Penktoji stotelė – kavinė „Neringa“ (Gedimino pr. 24, 1956–1959 m.)
Grįžkime į Gedimino prospektą ir užbaikime šią mini ekskursiją kavos puodeliu restorane „Neringa“. Šis kultinių Lietuvos architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių kavinės-restorano interjero kūrinys – tikras amžiaus vidurio modernizmo proveržis, simbolizuojantis lietuviškos modernizmo mokyklos atsigavimą pokario Vilniuje. Kiekviena iš salių – vestibiulis, baras, restoranas ir kavinė – subtiliai dekoruotos modernistine estetika ir įvairiomis medžiagomis (medžiu, metalu, dekoratyviniu tinku, stiklu, keramikos dirbiniais) bei meno kūriniais. Tai retas išsaugoto autentiško interjero pavyzdys ir puiki vieta pratęsti pokalbį apie Vilniaus architektūrą.
Apie „Vilniaus architektūros gidą“
Tai jau ketvirtasis, naujausias, šiemet pasirodęs, „Vilniaus architektūros gido“ leidimas, reikšmingai papildytas ir aprėpiantis sostinės architektūros raidą iki 2025 metų.
Pirmasis Vilniaus naujosios architektūros gidas pasirodė prieš dvidešimt metų ir tapo tikru proveržiu dvidešimtojo amžiaus ir šiuolaikinės Vilniaus architektūros pažinimo tyrimuose, paskatino ekskursijas, pastatų lankymo festivalius ir kitų Lietuvos miestų architektūros gidų leidybą.
„Vilniaus architektūros gide“ galima rasti net 260 architektūros objektų istorijų, išsamių architektų, architektūros istorikų ir tyrėjų straipsnius, gausiai iliustruotas archyvines ir šiuolaikines miesto nuotraukas, 10 teminių žemėlapių bei objektų brėžinius ir urbanistines schemas. Atnaujintas Vilniaus architektūros gidas taps puikiu palydovu ne tik Vilniaus miesto gyventojams, bet ir svečiams, norintiems giliau pažinti sostinės architektūrinį paveldą bei šiuolaikines tendencijas.
Daugiau pastatų istorijų ir idėjų pažintiniams maršrutams ieškokite „Lapo“ serijos Vilniaus, Klaipėdos, Palangos ir Neringos (anglų k.) architektūros giduose.